2008.11.07 AGF: tarp žodžių ir garsų dekonstrukcijos

Vokiečių elektronikos menininkę ir AGF grupės įkūrėją Antye Greie tikriems šiems muzikinės stilistikos fanams pristatinėti nebereikia. Tačiau pirmąkart koncertuodama Lietuvoje ji pasirodo gana neįprastame kontekste: audiovizualinės poezijos festivalyje „Tarp 08”.

Kaip ir kada viskas prasidėjo?

Manyčiau, kad man viskas prasidėjo tada, kai gimiau.

Kas suformavo tave kaip menininkę?

Iš tiesų – viskas. Štai kas pirmiausiai šauna į galvą:

Gavau Ono vinilinę plokštelę kai man buvo dvylika; gitarą padovanojo tėvai šv. Kalėdų proga kai buvau keturiolikos. Kas dar? Rytų Vokietijos rokas, rusų poezija ir dainų rašymas. Be to – neįstojau į aukštąją mokyklą dėl rytų Vokietijos politikos, susijusios su jaunuolių studijų ribojimu. Berlyno sienos nugriovimas. Atsiradęs palaikymas iš kito elektronikos muzikanto, kuris man padovanojo savo seną “commodore 62” ir „Kurzweil‘o“ klaviatūrą. Dar – išsikėlimas į Londoną 1993 metais. Savarankiškas elektronikos kūrimo, anglų kalbos, meno ir muzikos studijavimas metų metus iki pat dabar. Grįžimas į Vokietiją ir nuo 1996 m. apsigyvenimas Berlyne.

Muzikos kūrimui visą gyvenimą įkvepia filmai, knygos, biografijos, gamta.

Turi neįtikėtiną diskografiją, esi dalyvavusi ne tik garso, bet ir vizualiųjų menų, šokio projektuose, tačiau kiekviename tavo kūrinyje gali jausti poezijos pulsaciją. Ir vistik, kas tau pačiai yra svarbiausia jungiamoji grandis?

Unikalios išraiškos paieškos. Balso įtraukimas, žodžiai arba žodžių dekonstrukcija, balsas ir kalba. Taip, poezija čia yra svarbiausia.. Netgi garsą aš kuriu tuo pačiu principu, kuriuo kuriu žodžius. Ir atvirkščiai, jeigu būtina.

Kokių naujų bruožų pastebėjai elektroninės muzikos evoliucijoje?

Sprogimą. Milijonai žmonių kuria elektroninę muziką ir tai primena žvaigždžių susidūrimą, paliekantį daugybę mažų spingsinčių žvaigždelių. Liūdniausia, kad šis sprogimas sukūrė tiek triukšmo, kad jau sunku klausytis ir bent jau ką nors išgirsti.

Ką turi omenyje, vadindama save “e-poet”?

Nemanau, kad tokia frazė išvis egzistavo, kai aš ją sugalvojau. Taip pat kaip ir “poemproducer” [eilėraščių prodiuseris], kurį pati išradau ir pradėjau vartoti.

Tačiau ir kiti menininkai vadina save panašiai, nors tai nėra grupė ar judėjimas.

Man “e” raidė atstovauja elektroniką - esu elektronikos kūrėja. Mano instrumentai – balsas ir mano naudojama programinė įranga. Ir, žinoma, meninės intencijos.

Dauguma kritikų, rašydami apie tavo muziką, primiausiai akcentuoja pop muzikos dekonstrukciją. Ką tu pati suvoki dekonstrukciją ir ar tai darai iš tiesų, ar tai veikiau kritikų klijuojama etiketė?

Manau, kad Philip Sherburn sykį taip apie mane parašė ir ši tezė buvo panaudota mano biografijoje. Štai kodėl žmonės tai kartoja. Tačiau bet kokiu atveju tai yra tiesa – aš dekonstruoju garsus, žodžius, idėjas, konceptus ir perdirbu juos sau priimtinu būdu.

Tavo diskografijoje yra ir filmo takelis dar neparašytam scenarijui. Ar kūrei pagal įsivaizduojamą filmą, kuriame skambėtų šis garso takelis? Ar, priešingai, tai turėtų būti filmas, įkvėptas tavo muzikos?

Tiesą sakant, norėčiau atskleisti savo ne tik garso kūrėjos, bet ir filmų muzikos kompozitorės ir prodiuserės sugebėjimus. Mielai kurčiau garso takelius filmams.

Šis garso takelis – veikiau eskizas, kvietimas filmų režisieriams, kurie priimtų mano pasiūlymą bendradarbiauti kuriant filmą. Aš asmeniškai neturiu nusižiūrėjusi vizualaus atitikmens ar poros būtent šiam garso takeliui. Bet planuoju vieną dieną pagal jį pati sukurti filmą.

Manau, kad yra daugybė būdų išjudinti vaizdus pasitelkus balsą ir garsą.

Už pokalbį dėkoja

Gabrielė Labanauskaitė