Tarpfest | Naujienos

Festivalis pasibaigė, poezija tęsiasi

Turbūt dar rugsėjo pradžioje prieš prasidedant festivaliui, pradėdami intensyviausią pasiruošimo darbų mėnesį, ketindami bene pirmą kartą per pastarąjį dvidešimtmetį lietuvių ir užsieniečių poeziją demonstruoti ne specializuotoms auditorijoms (kaip yra įprasta – tų pačių literatų, akademikų ar filologų ratui), o leisti jai pasklisti tarp platesnės publikos, visi festivalio TARP organizatoriai svarstėme, ką darysime kitais metais, pasibaigus šiam renginių maratonui. Skirsime dar daugiau dėmesio poezijos svarbai į ją ne visada (pri)pažįstančią visuomenę, skelbdami „poezija, menų sintezė ir kalbėjimo žanrai vėl taria žodį prieš plačias auditorijas“, ar lygiai taip pat ryškiai afišuosime „po pernai metų likusi nesuprasta, poezija kiūtina atgal į požemius. Įėjimas tik VIP‘ams“? Vis dėlto, po spalio 30 d. vykusio festivalio uždarymo metu visi susirinkome jau žinodami atsakymą – kitais metais laukia tikrai ne pastarasis variantas.

Šiais metais TARP įgijo dar pastebimesnį svorį – su geranorių pavienių ar už žinomų brandų esančių žmonių pagalba nuveikta tiek, jog rezultatai atrodo įkvepiantys. Džiaugiamės jais, mokomės iš klaidų ir žinome, kad pradėdami rengti programą kitiems metams galime atsispirti nuo to paties idėjinio pagrindo, bet įgijusio didesnį susidomėjimą, supratimą, pasitikėjimą.

Tad kol Druskininkuose buvo kantriai gvildenamas klausimas, kas nėra poezija, festivalis TARP, pasivadinęs audiovizualinės, tarpdisciplininės ar intermedialios, tačiau vis tiek – poezijos – festivaliu, šią diskusijų stadiją patyręs jau anksčiau, kaip ir kasmet spalio mėnesį tiesiog ėmėsi veiksmų, šventai tikėdamas, kad lietuviškos kultūros su poetiniais ar šamaniškais apreiškimais tikrai nesugadins, nesugriaus, nesuterš. Nebent paskatins kažką atkreipt dėmesį į literatūrinį gyvenimą, nepraeiti pro šalį, eilėraštį pamačius. Trumpas žvilgsnis iš užkulisių į kai kuriuos šamanų regėjimus:

Planningtorock ir Saul Williams – ar pasiteisino?

Žinią apie „Planningtorock“ koncertą daug kas sutiko su nuostaba, galbūt todėl, kad anksčiau net pasvajota nebuvo apie augančio populiarumo atlikėjos pasirodymą Lietuvoje. Belaukiant jos, atidarymo vakarą kažkur „Lofto“ pastogėse besitvenkusi įtampa sustelkė į tokį išpūstą burbulą, kad jį pradurti ir galėjo tik tokia atlikėja kaip „Planningtorock“. Nuojauta, jog „čia kažkas bus“ pasitvirtino – sausakimša salė po koncerto plojo ilgai, kvietė bis‘ams. Vos spėjus atsitokėti po geros energijos proveržio, skubėjome kalbinti atlikėjos. Puikų interviu su atlikėja parengė Goda.iš laikas.lt ir Andrius iš „Opus 3“: http://www.laikas.lt/lt/info/6526/atlikeja-planningtorock-gyvenime-esu-tokia-kokia-esu-scenoje-interviu-foto/

Taigi, „Planningtorock“ pasiteisino ir privertė sukti galvas, kada ir kur vėl ją bus galima pamatyti, išgirsti. Antroji reikšminga festivalio žvaigždė, ryškiai blykstelėjusi spalio 30 d. - Saul Williams. Nors apie jo nuveiktus darbus TARP lietuvius kvietė susipažinti kelis mėnesius, būsimas pasirodymas kėlė šiek tiek nerimo. Taip jau atrodė – kažkam puikiai pažįstama, kažkam pirmą kartą regima – tačiau dainininkė (Planningtorock), visada turi daugiau šansų pasirodymo metu užburti, sužavėti publiką, nei kitokio formato – spoken word – atlikėjas. Šis žanras, nelydimas muzikinės linijos, kai kam gali būti neįprastas, likti nesuprastas. Tad Saul Williams, atvyko ne tik sudrebinti prie spoken word nepratusių ausų, bet ir nuraminti TARP organizatorių. Nei kalbos barjeras, nei naujas žanras kojos nepakišo – savo energija, ekspresija ir nuoširdumu Saul Williamsas vakarą padarė įsimintinu. Niekas nenorėjo, kad tas įspūdis išblėstų, todėl Saul į sceną, kaip ir visi geri pagarbos verti atlikėjai, audringais plojimais buvo kviečiamas bisų. Po renginio ta pati Goda iš laikas.lt lyg niekur nieko su Saul užkulisiuose prisėdo ant sofutės ir pasikalbėjo apie gyvenimo prasmę ir žmonijos problemas – kaip seni geri draugai. Interviu čia: http://www.laikas.lt/lt/info/6744/saulas-williamsas-galiu-atvirai-pasakyti--taip-menas-yra-itakingas-interviu/

TARP Planningtorock ir Saul – poezija, filmai, muzika, šokis ir daugiau

Kaip bebūtų, susidomėjimas renginiais šiais metais pranoko mūsų lūkesčius, labiausiai džiugino, kad dėmesio susilaukė ne tik festivalio headlaineriai, bet ir lietuviški vyksmai – pripažintų lietuvių rašytojų poezijos skaitymai, poezijos jam‘ai, slemas, stand-up komedija, lietuviškų grupių „Rumunija“, „Sheep got waxed“ koncertai.

Sostinėje TARP juto didžiausią susidomėjimą ir palankumą. Klaipėdoje publikos norėjosi didesnės, o gal jos palaikymo, vis dėlto patys turime pripažinti, jog uostamiestyje ir patiems klaidų išvengti nepavyko. Kaune susidomėjimas buvo ir, šiuo atveju, vietiniai sakė, kad „kaip į tokius renginius, žmonių atėjo daug“. Visgi, bene labiausiai džiugino tai, jog atsirado nemažai susidomėjusiųjų lietuvių poetiniais pasirodymais, vykusiais Technikos ir energetikos muziejuje bei „Lofte“. Štai kaip pastaruosius skaitymus pamatė viena renginio lankytojų Sigrida:

„O, Dieve! O, Dieve...“ – aikčiojo dvi pusamžės moterys Steveno Mitchello parodoje „Bardo“. Neaišku, ar jos šaukėsi dievo, ar įvardijo tai, ką matė paveiksluose–vizijose. Klausiausi, ką jos dar pasakys, kaip aiškins savo aikčiojimus, bet daugiau nieko neišgirdau: moterys apžiūrinėjo paveikslus tylėdamos, išplėtusios akis. Dievobaimingą atmosferą stiprino jų nosis kutenančios smilkalų gijos.

Daugelis įėjusių į S. Mitchello labirintą, tarp jų ir aš, pirmuosius žingsnius žengė suglumę. Vietoj „O, Dieve!“ mano lūpos ištarė: „Mirties baimė. Kokia mirties baimė“. Paveiksluose, vaizduojančiuose kitą, tamsybių pasaulį, buvo gausu religinių ženklų. Pradžioje suglumę labirinto pabaigoje jautėmės it dark fantasy stiliaus (pavyzdžiui, Diablo III) kompiuterinio vaidmenų žaidimo herojai. Išėję iš labirinto pamatėme sceną, į kurią netrukus turėjo lipti lietuvių poetai. Vėliau, vakaro pabaigoje joje autentišką šamanų ritualą surengė Mindaugas Milašius-Montė ir Albinas Galinis, kiek anksčiau iš dienos sapnų būsenos niekaip neišsiveržė rašytojos Saros Poisson eilėraščių subjektas, Valdas Gedgaudas užtikrintai (nu)rėžė eilėraščių pabaigas, Eugenijus Ališanka akcentavo kaulus, Aušra Kaziliūnaitė dar kartą minėjo savas apokalipses, o Antaną A. Jonyną po pasirodymo ant šios scenos norėjosi cituoti ir cituoti... visai kaip dabar:

„Kai iš veidrodžio išnyra

dvi pakvaišusios chimeros

kaip šermukšnis nudraskytas

aš matau kad aš miriau

<...>.“

S. Michello labirinto paveikslus su lietuvių autorių kūryba tądien siejo ne tik bendra erdvė ir festivalis „Tarp“, bet ir bardo tematika. Bardo – būsena, kai subjektas yra tarp gyvybės ir mirties, tarp dviejų pasaulių. Parodos lankytojas, poezijos skaitymų klausytojas taip pat buvo atsidūręs mažiausiai tarp dviejų pasaulių, buvusio totuiruočių meistro vizijų ir lietuvių poetų autentiškų regėjimų epicentre.

Yra toks mitinis kalbėjimo būdas, teigia Barthesas knygoje „Mythologies“. Tai nebūtinai žodinė, sakytinė žinia. Tai gali būti fotografija, filmas, paveikslas, meno kūrinys. Mitinis kalbėjimo būdas grįstas vaizdu. „Iš tiesų, mitas turi dvigubą funkciją: jis parodo, atkreipia dėmesį ir praneša, skelbia, jis verčia mus kažką suprasti, ir tai jis mums primeta,” rašo Barthesas. Mitchello paveiksluose mitinis kalbėjimo būdas iš pirmo žvilgsnio atrodo ypač paveikus, į jų kuriamus vaizdus inkorporuota pažįstama simbolika skelbia, verčia suprasti, primeta… Toks kalbėjimo būdas negali neprovokuoti reakcijų.“

Be visų minėtųjų TARP įvykių, dar buvo ir performatyviai atidaromos parodos, tačiau specialiesiems efektams nenustelbiant pačių eksponatų. Atidarėme Benedikto Januševičiaus ir Fioklos Kiurė parodą „Eilėraščiai – daiktai“, o taip pat – Dariaus Jurevičiaus kuruotą fotografijų parodą pagal Manto – Gimžausko (Šamano) poeziją. Įsimintini buvo ir „Jaltoje“ vykęs vakaras su „Orbita“ ir esto „Luulur“ pasirodymais.

Poezijos filmų konkursas, paprastai sulaukiantis bent 40 konkursinių darbų, šiais metais buvo mažiau populiarus, ir filmų konkurso pagal B.Pūkelevičiūtės poeziją nugalėtojai patyrė mažesnę konkurenciją. Bet kuriuo atveju, atėjusieji į filmų apdovanojimo ceremoniją patyrė gerus išgyvenimus– buvo galima pamatyti šokantį Denisą Kolomyckį, rodomus poezijos filmus. Filmų konkurso nugalėtojais paskelbėme Martyną Kundrotą, Gediminą Kuktą ir Saulių Kovalskį.

Svarbu pažymėti – Miesto Šamanų Regėjimai baigėsi, tačiau poezija niekur nedingo – poetiniai skaitymai ir toliau nuolat vyksta kitų renginių metu, audiovizualiniai reiškiniai dedasi visame pasaulyje, o mes svarstome, kokius poetinius reginius derėtų Lietuvai parodyti kitais metais.

Be JŪSŲ nebūtų mūsų

Tai, kad festivalis pavyko sėkmingai, džiugina ne tik dėl idėjos poeziją parodyti kitaip įgyvendinimo – TARP padėjo atskleisti daugybės žmonių dosnumą, gebėjimą nelikti abejingais, būti entuziastingais ir žmogiškais. Festivalis TARP labai dėkoja visiems savanoriams, kurie atsakingai padėjo įgyvendinti mūsų sumanymus. O taip pat AČIŪ dar kartą tariame:

Rėmėjai:

Pagrindiniai partneriai Pagrindiniai informaciniai rėmėjai Pagrindinis rėmėjas Festivalio globėjas