Atgarsiai: TARP’12: (ne)jaukūs poezijos atspalviai

Neringa Butnoriūtė
Nemunas, 2012, Nr. 38-39.

Praėjusią savaitę grafiniais eilėraščiais nusėtos Kauno gatvės galėjo priminti viešą parodą. Tačiau ieškantys autoriaus pavardės sužinodavo du dalykus: pirma, šie paveikslėliai – Steveno Fowlerio surinkti vizualinės poezijos darbai, antra, išvysdavo nuorodą, siūlančią ieškoti septintojo audiovizualinės poezijos festivalio TARP renginių.
Pirmą kartą išgirdus apie TARP galima pagalvoti, kad tai dar vienas sintetinis pavadinimas, būtinai metantis aliuziją į žodį art (angl. menas), pridengiantį neaiškaus pobūdžio renginį, kurių šiaip jau netrūksta. Iš tiesų TARP žymi tarpdisciplininį požiūrį į poeziją: kasmet siūlo žodžio, muzikos ir vaizdo sintezę skatinančius lietuvių kūrėjų projektus (pavyzdžiui, poetinių komiksų dirbtuvėles, tradiciniais tapusius poezijos jam sessions, skelbia konkursus), svarbią programos dalį kasmet pristato iš svetur atvykstantys audiovizualinės poezijos atlikėjai. Festivalis pilnas urbanistinės dvasios – praėjusiais metais kalbinęs miesto poetus, šiais metais kvietė pajausti „Be-tono spalvas“.

Vienas iš šiemetinių akcentų, atspindinčių TARP temą – tai foto-eilių paroda „Be-tonas“. Ko gero, be jos, vargu ar būtų įmanoma nuosekliai prabilti apie renginių koncepciją. Vilniuje įsikūrusioje galerijoje „Vartai“ žiūrovus pasitiko įvairioms interpretacijoms atvira daugiasiužetinė Augustino Našlėno fotografija ir šalia išdėliotos betoninės plytos. Lankytojui, praleidusiam spalio 25 d. įvykusį atidarymą, buvo suteikta erdvė pačiam atrasti ant plytų užrašytus Vaivos Grainytės, Aušros Kaziliūnaitės, Mindaugo Nastaravičiaus, Dainiaus Gintalo, Juliaus Kelero, Mariaus Plečkaičio, Žygimanto Kudirkos, Donato Paulausko, Saros Poisson, Aistės Grajauskaitės, Gabrielės Labanauskaitės ir Laimos Kreivytės eilėraščius. Tačiau poezija be A. Našlėno urbanistinės nuotraukos veikia tik iš dalies – kiekvienas tekstas savaip įgyvendino dalį fotografijos siužeto, todėl galerijoje palikta betono plyta virto žaidimo kauliuku: prisiliesk prie šaltos medžiagos, vartyk, skaityk, dėliok savo ženklus. Sumodeliuotas miesto vaizdinys neįgavo vientiso veido, tik vis naują pavidalą: nuo pilko, istoriškai kintančio Romos ir kaukiančio Vilniaus vilko iki laidais, vamzdžiais, bėgiais ir bokštais susivijusio, kone tatuiruojamo miesto. Jis tekstuose išsiliejo į daugiabalsį pasakojimą. Poetų eilėraščiuose beveik nėra vietos konkrečiam žmogui, žvelgiančiam nuo šaligatvių į dangų (arba atvirkščiai), pastebimos „vėją beveik iškvėpavusios sienos: sniego betonas / uždengia krantą kaip sceną ir surakina / drugeliui sparnus dar vienam šviesmečiui“ (J. Keleras „dar vienam šviesmečiui“). Šalia pilkumos dera ir kitas žinojimas: „aišku juk / kad kuo tirštesnė tamsa ir tyla, tuo labiau / šviesos spindulys išryškėja“ (S. Poisson „Be tono XI“). Minėti aspektai – subjektyvių stebėjimų rezultatas. Kur yra istorijų pradžia, o kur – pabaiga, spręsti palikta ir kitam atėjūnui, galėjusiam atsirinkti patinkantį „Be-tono“ siužetą, o galbūt pačiam interpretuoti A. Našlėno fotografiją.
Spalio 26 d. TARP organizatoriai Kaune pristatė vos prieš savaitę Vokietijoje įvykusio poetinių filmų festivalio ZEBRA darbų peržiūrą. Vienas didžiausių pasaulyje tokio pobūdžio kino įvykių kauniečius sukvietė į VDU „Galeriją 101“, kurioje siūlė pamatyti 20 geriausiai įvertintų video darbų. Trumpametražės šiuolaikinės poezijos interpretacijos kas dvejus metus menininkams suteikia progą bendradarbiauti: peržiūroje viešėjęs poetinių filmų kuratorius Tomas Zandegiacomo De Bel (Vokietija) pasakojo apie poetų iš Berlyno ir režisierių iš Varšuvos susitikimą, per savaitę virtusį įdomiais rezultatais.
Geriausių filmų apdovanojimus pelniusios idėjos parodė, kad paveikus ir vertingas kūrinys neatsitraukia nuo socialumo ir istorinių kolizijų nestokojančio teksto. Vaizdu buvo perteikiama Egipto istorija (M. Hassano „Vandens ratas“ („El Sakia“, Egiptas)), haiku apie meilę įgavo tolerancijos reikalaujančių atspindžių (M. Rozanovo „Brizas“ („Breeze“, Izraelis). Dėmesys kreiptas į rašančiojo poziciją: garsiai klausta, kodėl ir kam rašau (M. Saugano „Kodėl rašau“ („Why I Write“, Kombodža))? Galiausiai neatsisakyta subtiliai ir šiuolaikiškai savo šalį reprezentuojančios nacionalinės simbolikos.
Žvelgiant į ekraną ir klausantis teksto svetimomis kalbomis, sunku pasakyti, ar konkretų eilėraštį iš tiesų lengva vizualizuoti. Aišku viena: įvairūs raiškos būdai liudija kintantį poezijos suvokimą ir demonstruoja skirtingą kūrėjų temperamentą. Lyrinių momentų, impresijų ir egzaltuotą tono šiuose filmuose beveik nebuvo – eilėraštis virto pasakojimu, kuriame galima manipuliuoti žiūrovo emocijomis: tai judri animacija (L. Sanches „Kataloniška baladė“ („Balada Catalana“, Prancūzija)), teksto skaitymo inscenizacijos, primenančios spektaklius arba ritmingas intonavimo varžybas (J. Saundreso „Render, Render“ (JAV)), dažniausiai pastebimas aiškus siužetas (J. Scotto „Pirmoji mirtis Naujojoje Škotijoje“ („First Death In Nova Scotia“, Kanada)). Poezija tampa ir atspirtimi kalbėti ne tiek eilėmis, kiek leidžia įtraukti ją į metafora virtusias buitines formas. Tiesa, lietuvių santūrumo nustebintas T. Zandegiacomo De Bel patikino, kad atrinkdamas filmus galvojo apie numanomą auditoriją ir manė, kad lietuviams patrauklesnės konkrečios formos, aiškiai matomi užrašai, garsai (pavyzdžiui, plojimai), t. y. akcentai, kurie įsimintų, atskleistų įvairovę ir nepasirodytų pernelyg avangardiniai. Paklaustas, ar lietuviai anksčiau yra dalyvavę poezijos filmų festivalyje, svečias prisiminė G. Labanauskaitės (pagrindinės TARP organizatorės) darbą, taigi lietuvių darbai taip pat laukiami. ZEBRA filmų peržiūra – žaismingas pasiūlymas lietuvių poetams ir neabejingiems skaitytojams stebėti ir ieškoti naujų kelių šiuolaikinei poezijai interpretuoti.
Audiovizualinės poezijos festivalis TARP neatsiejamas ir be gyvų skaitymų ir performansų vakarų. Juose dažniausiai dalyvauja svečiai iš užsienio, organizatorių pakviesti ne tam, kad būtų vertinami, bet siekiama reprezentuoti šiuolaikinį vyksmą ir praturtinti mūsų žinojimą, kad eilėraštis gali būti ne tik deklamuojamas – tai atskirai kuriamas pasirodymas. Nors praėjusiais metais atrodė, kad garsas užgoždavo tekstą, kartais virto žaidimu, leidusiu ir lengvabūdiškam klausytojui pačiam improvizuoti (itin pamėgti vadinamieji poezijos jam sessions), šiemet TARP dėmesingesnis vizualumui. Į vakarą, Kaune vykusį „Art House Kanklės“, buvo pakviesti ne vien retai šiame mieste matomi muzikuojantys atlikėjai (Umiko, PERFORM 96 wrld, Verslo rizikos rezervas), bet ir projektas „Saint Octobre“ (Prancūzija), savo pasirodymą apibūdinęs „elektro-arktine poezija“. Kareivio miline vilkintis Jean‘as Baptiste‘as Cabaud‘as skaitė itin poetiškai skambėjusį prozos tekstą apie rusų atominę veiklą Arktikos zonoje. Nesupratusiems prancūzų kalbos, tai galėjo atrodyti gana egzotiškas spektaklis („užsieniečiai domisi Rytais“), ekrane bendražmogiškai klausęs, kur jūs keliaujate? Turint vertimą pasirodymas atrodė sudėtingiau: pavojinga intervencija į Šiaurę priminė vis garsiau tiksinčią metalinio gyvio širdį ir tik vieno žmogaus riksmas sudrumstė nežinomybę, padengtą ekrane vis šmėžuojančios, mechaniškai veikiančios minios judesiais.
Trumpai viešėjęs septintasis TARP nespėjo sukelti žiovulio ar organizatorius varginančio klausimo: tai kas toji audiovizualinė poezija. Juk pastebi neišsisemiantį požiūrį į virsmui atvirą tekstą. Gal todėl atrodo, kad festivalio organizatoriai šalto spalio 26-osios vakaro nepavertė dar vienu eiliniu koncertu. Audiovizualinės poezijos festivalis nešė žinią, kad renginiuose žiūrovas galbūt nesijaus vien tik patogiai, o lanksčios menininkų idėjos leido įvykiui tapti stebinančiu, kokybišku reiškiniu.

Lauros Dubickienės nuotrauka.

2012.11.07