„Betoninių triušių“ programa „Drelės į Visatos vidurius“ spalio 27 d. (šeštadienį), nuo 20 val. Klube XI20 („Kablyje“, I aukšte, Kauno g. 5, Vilniuje).
Vakaro metu pasirodys ir „Avaspo“, „Driezhas“, vyks Poezijos jam session.
Kaina 15 Lt, su LSP arba ISIC 10 Lt.

betoniniaitriusiai

Apie Betoninius triušius

Šių metų „TARP“ programoje „Be-tono“ spalvos kaip niekada gerai derantys ir kartu nepritampantys prie kitų srovių, spalvų ir formų – grupė „Betoniniai Triušiai“, susikūrusi 2005 metais.

Grupė tęsia audiopoetinio spengsmo pasirodymus Lietuvoje ir spalio 27 dieną pasirodys “Kablyje”. Programoje „Drelės į Visatos vidurius“ girdėsite 9 kūrinius iš trečiojo grupės albumo „3“. Takeliai sukurti 2010–2012 m., tekstų autoriai: Tomas S. Butkus ir Mantas Gimžauskas. Koncerto svečias: sopranas Skaidra Jančaitė.

„Betoniniai triušiai“ savo grupės esmę, sudėtį ir veiklą apibūdina taip: „Betoniniai triušiai“ yra klasikinė psichoanalizės trijulė: superego, ego ir id. Superego vaidmenį akivaizdžiai atlieka Slombas – būdamas poetas ir leidėjas, jis leidžia audiopoetinio spengsmo visatos įstatymą ir užtikrina šios visatos tradicijų tęstinumą, kurio esmė yra nuolatinis kismas. Kartais jis tai daro su kokiu nors keistu muzikiniu rakandu rankose, kad įstatymo raidė skambėtų įtikinamiau. Bet svarbiausia, be abejo, balsas – toks pat įtaigus, valdingas ir apgaulingas, kaip vidinis sąžinės balsas. Slombo balsas išsako (tiksliau – išrėkia, išgargaliuoja, išstena, iššnabžda) visas keistas ir dviprasmiškas, bet neribotą laisvę žadančias „Betoninių triušių“ poetinio pasaulio tiesas. Vadimas Korotajevas, priešingai, yra nebylusis id, ikikalbinis grupės psichinės energijos šaltinis. Ne visada lengva suprasti, ką jis daro ir už ką atsako pasirodymo metu; jis ir nesistengia to paaiškinti. Nepaisant to, supranti, kad jis atlieka kažkokią gyvybiškai svarbią funkciją: lyg koks šamanas, jis atlieka galbūt tik jam vienam suprantamus ritualinius veiksmus, suteikdamas visam audiopoetiniam srautui šiokio tokio tamsumo.
Tuo tarpu Antanas Dombrovskij – racionalus ego – suteikia Slombo ir Vadimo ekscesams struktūrą ir pagrindą, kad šie neišsiveržtų ten, kur klausytojai-žiūrovai jų nebepasieks. Jis daugiausia dirba su „beaistrėmis“ garso mašinomis, kurios, kad ir kaip būtų keista, čia yra labiausiai „žmogiškas“, žemiškas elementas.