Pokalbis su Thomu Zandegiacomo Del Bel: Lietuvos ir Vokietijos žiūrovų neskiria didelis kultūrinis atstumas

Simona Plonytė // Kinfo.lt // 2014-09-30 // Alastair Cook nuotrauka

Spalio 11 d. Vilniaus poezijos paraštes vaizdais, garsais ir judesiais sujauks audiovizualinės poezijos festivalis TARP, švenčiantis vieną parą trunkančią programą PARAidžiui. Šiemet čia tradiciškai užsuka didžiausias pasaulyje Berlyno poetinių filmų festivalis ZEBRA su išskirtinai anksčiau Lietuvos žiūrovams pristatoma programa. Tęsdamas draugišką poetinį dialogą, TARP kalbina ZEBRA kuratorių Thomas Zandegiacomo Del Bel apie šių metų kūrinių temas, lietuviškus poetinius filmus ir festivalio talismaną – zebrą.

Festivalis rengiamas nuo 2002-ųjų. Ar pastebite kokias nors įsivyraujančias kūrėjų tendencijas? O gal vis dėlto poetiniai formatai per daug laisvi ir kiekvieno festivalio metu kuria savitą kosmosą?

Taip, buvo ir išlieka tam tikros dominuojančios tendencijos, pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės ar JAV mokyklų braižas. Galima įžvelgti ir susiformavusias pasakojimui bei vaizdavimo priemonėms būdingas ypatybes. Pastaruoju metu poetinių filmų kokybė gerėja dėl tobulėjančių skaitmeninių technologijų, tačiau pats filmų kūrimo stilius nelabai nutolo nuo to, kas buvo, sakykim, 2000-aisiais metais. Būdamas eksperimentinis skirtingų meno formų mišinys, poetinis filmas tikrai laikosi savo krypčių. Nemažai raiškos subtilybių priklauso ir nuo eilėraščio formos, todėl festivalyje stengiamės pristatyti kiek įmanoma daugiau skirtingų poezijos išraiškų.

Ką pamatysime šiemet festivalyje TARP?

Šiais metais parodysime geriausius poetinius filmus iš praėjusių ir iš artėjančio septintojo ZEBRA filmų festivalio, kuris Berlyne prasidės spalio 16 dieną. Poetų Johano Volfgango Gėtės, Inger Hagerup ir Billy Collinso eilėraščius, įgarsintus pačių autorių ir naratoriaus Bobo Geldofo, iliustruos animaciniai, eksperimentiniai ir muzikiniai filmai. Šių metų ZEBRA festivalio organizatorių dėmesys skiriamas Norvegijai – pristatysime vieną iš populiariausių poezijos animatorių Kristian Pedersen.

Kitoje programos dalyje laukia įvairūs eilėraščio tipografijos variantai, kur pagyvinti poemų žodžiai suteiks netikėtų audiovizualinių įspūdžių. Norvegų Ottar Ormstad ir Kristian Pedersen bei vokiečių autorių Susanne Wiegner ir Johannes Vogt poetiniuose filmuose žaidžiama su romaniško stiliaus raidėmis. David Alexander Anderson animacijos nuves į orientalinį arabiškų rašmenų pasaulį. Ši programa puikiai papildys parodą „Judančios raidės“ Nacionalinėje Dailės Galerijoje.

Ką jums, kaip ZEBRA koordinatoriui, reiškia toks glaudus bendradarbiavimas su TARP festivaliu?

Man šis bendradarbiavimas reiškia naujas įkvepiančias idėjas, kurias randu TARP festivalyje, ir smalsią publiką, kuriai galiu pristatyti tarptautines poetinių filmų tendencijas. Čia jau ilgą laiką matau daug įdomių poetinių filmų ir performansų, dėl šios priežasties ZEBRA festivalyje Berlyne parodysiu darbų iš Lietuvos. Bendradarbiaudamas su TARP nemažai sužinojau apie Lietuvos kultūrą ir kalbą, tai man padeda geriau suprasti filmų kontekstą. Lietuviška audiovizualinės poezijos scena pakankamai jauna ir gyvybinga, kas man irgi yra naujovė. Be abejo, dėkoju Gabrielei Labanauskaitei ir Gėtės institutui Lietuvoje už kvietimą dalyvauti.

Gal pastebite, kaip skiriasi Lietuvos ir Vokietijos AV poezijos žiūrovų vertinimai, publikos reakcijos?

Nelabai. Lietuvos ir Vokietijos neskiria itin didelis kultūrinis atstumas. Be abejo, Vokietijoje auditorija lengviau supranta vokiečių kūrėjų poetinius filmus. Tačiau reakcijos į užsienio autorių darbus pakankamai panašios abejose šalyse. Galiu pasakyti, kad Lietuvoje žiūrovai labai domisi poetiniais filmais, nes peržiūrų metu salės būna pilnos – tai labiausiai skiria jus nuo žiūrovų Vokietijoje.

Šiemet „Prism: Triadic dimensions“ sekcijoje radome pora lietuviškų AVaspo ir MC Mesijaus darbų. Sulaukiate poetinių filmų iš Lietuvos ir kitų Rytų Europos šalių: kaip vertinate jų kokybę ir savitumą?

Filmų kokybė tokia pat gera kaip ir vakarietiškų darbų, bet kiekis – labai mažas. Norėčiau pristatyti daugiau filmų iš Lietuvos, Latvijos, Ukrainos ar Baltarusijos, bet mes tokių gauname nedaug palyginus su Vakarų šalimis. Taigi, šiuo atveju tai ne kokybės, o kiekybės klausimas.

Daug kalbama apie tai, kad garsai ir vizualizavimas padeda atskleisti eilių prasmes. Kaip manote, kokiais atvejais kitų meno šakų įsikišimas sumenkina eilėraščio prasmę ir netgi pateikia ją paviršutiniškai?

Taip, yra tam tikri momentai, kai taip nutinka. Kai filmas yra tik pažodinė eilėraščio iliustracija, suardoma vaizduotės plotmė. Juk dauguma eilėraščio žodžių yra metaforiški. Kūrėjas turi rasti audiovizualinius eilėraščio poetikos atitikmenis norėdamas sukurti labai gerą adaptaciją. Kartais, pavyzdžiui, kaip tik geriau kažką paslėpti arba nutapyti savitus fantastinius vaizdinius, kurie leistų laisvai interpretuoti kūrinį.

Kada ir kaip pajaučiate, jog eilėraščiui visai nereikalingi papildomi vaizdai ir garsai?

Tai jau kitas klausimas. Labai priklauso nuo filmo, tarkim, sukurti adaptaciją R. M. Rilkės eilėraščiui „Pantera“ yra ganėtinai sudėtinga, bet jeigu kam nors pavyktų rasti įdomų sprendimą, būtų puiku. Kaip jau minėjau, prasta eilėraščio iliustracija gali sugriauti poezijos jėgą ir poveikį. Kurti poetinius filmus neprivaloma, bet jie, kaip ir prozos kūrinių adaptacijos, atveria poeziją platesnėms auditorijoms.

Ir galiausiai, smalsu – ką festivaliui simbolizuoja zebras?

Filmai ir poezija yra tarsi zebro balti ir juodi dryžiai, puikiai derantys kartu. Būtent jie ir simbolizuoja abi šias meno šakas.

Pokalbį su ZEBRA festivalio kuratoriumi Thomas Zandegiacomo Del Bel parengė Simona Plonytė.

Daugiau informacijos apie ZEBRA www.literaturwerkstatt.org

Nuotrauka: Alastair Cook

2014.09.30