Belgų menininkas Swoon: „Atspirties taškas visuomet egzistuoja“

Į jau aštuntąjį kartą vykstantį tarptautinį audiovizualinės poezijos festivalį TARP atvyksta žymus belgų interdisciplininės poezijos kūrėjas Marc Neys, pseudonimu Swoon. Savo asmeninės kūrybos bibliotekoje sukaupęs virš šimto trumpametražių poezijos filmų, susirinkęs aibę apdovanojimų įvairiuose tarptautiniuose šiuolaikinio meno ir poezijos festivaliuose, spalio 9 – 10 dienomis šis „alpulingasis“ (angl. „swoon“ – (ap)alpimas, alpulys) menininkas kuruos dvi dienas truksiančias poezijos filmų dirbtuves „Filmas per vieną valandą“. Spalio 11 dieną kultūros bare „Kablys“ (Kauno g. 5, Vilnius) Marc Neys taip pat pristatys savo asmeninę darbų retrospektyvą.

Swoon‘as visuomet randa atspirties tašką. Interviu kalbėjomės apie jo paieškas, apie virėjus Aušvice, kolektyvinės kūrybos subjektyvumą, būsimas poezijos filmų dirbtuves. Jūsų dėmesiui – pokalbis tapsiantis atspirtimi toliau tęsti pažintį su menininku bei audiovizualine poezija TARP festivalio renginių metu.

Jūsų stichija – visi audiovizualinės poezijos elementai. Pakalbėkime apie kiekvieną iš jų. Kaip gimsta jūsų kuriami garsovaizdžiai? Ieškote konkretaus įkvėpimo šaltinio, o gal viskas vyksta atsitiktinio žaidimo forma?

Viskas priklauso nuo situacijos. Kartais tiesiog pradedu žaisti garsais, kilpomis (loop‘ais), po ranka pasitaikiusiais daiktais. Tokiais momentais nieko tiesiogiai inspiruojančio neieškau, pasiduodu akimirkai ir jos diktuojamam impulsui. Daugeliu kitų atvejų įkvėpimo semiuosi iš to, ką perskaičiau, pamačiau… Dauguma muzikinių įrašų pavadinimų yra susiję su jau skaitytomis knygomis, matytais filmais, praeities įvykiais…

Beje, o kaip atsirado „Antanas, the cook“ („Antanas, virėjas“)?

Jis atsirado po to, kai perskaičiau straipsnį apie Hans Lipschis. (aut. Hans Lipschis (liet. Antanas Lipšys) gimė Kretingoje, 1919 m. 2013 m. gegužės 6 dieną, eidamas 93-ius, buvo suimtas pateikus kaltinimus dėl žydų persekiojimo ir masinių žudinių Aušvice 1941 – 1945 metais. Nors jis prisipažino priklausęs SS koviniam daliniui, savo kaltę neigė, teigdamas, kad Aušvico koncentracijos stovykloje visą minėtą laiką dirbo virėju.)

Kaip savo videopoezijai suteikiate vaizdinį kūną?

Nuolat pildau savo asmeninę vaizdų biblioteką. Joje – mano paties filmuoti vaizdai (man patinka tai, ką matau), internete rasti video, archyvinė medžiaga… Kurdamas poeziją, visų pirma ją įrašau. Kadangi poezija man – muzika, prieš įkeldamas žodžius į muzikinį garso įrašą, būtinai turiu ją išgirsti. Ši žodžių ir muzikos kombinacija ir tampa pagrindine atspirtimi ieškant tinkamų vaizdų. Antra vertus, įvairūs vaizdiniai iškyla man prieš akis jau skaitant eilėraštį. Tiesą sakant, jie nuolat šmėžuoja mano galvoje (šypsosi), taigi vaizduotės padiktuotą medžiagą stengiuosi surasti arba nufilmuoti pats. Tik matydamas galutinį variantą, suprantu, patinka jis man, ar ne. Jei rezultatas netenkina, grįžtu į ten, kur pradėjęs. Redagavimas kūryboje toks pats svarbus kaip ir vaizdai.

Ar žodinį audiovizualinės poezijos kūną galime vadinti centrine jos ašimi, ypač kai jis apvelkamas garso ir vaizdų drabužiu?

Žodžius savo videoeilėraščiams kuriu dirbdamas prie video medžiagos. Taip tarsi visas panyru į vientisą kūrybinį procesą. Esu linkęs manyti, kad geros videopoezijos ašimi išlieka jausmas, mintis, neapčiuopiamybė.
Pirmąkart žiūrėdama/klausydamasi Jūsų videopoezijos, jaučiausi taip, tarsi sėdėčiau tuščiame, aidinčiame, drėgname kambaryje ir girdėčiau savo pačios vidinį aidą. Ir štai netrukus aptinku dar vieną Jūsų videoeilėraštį „Šliuzas“:

* There is a room where I will never live. I can see it clearly in my mind.
It is one of only few rooms with a door,
A sluice.
In the middle of that room, vast smoothed-out reams of paper, dizzyingly empty.

[…]

Jo žodžiai gana tiksliai atkartoja mano patirtą viziją. Ar manote, kad tarpdisciplininė poezija įgyja didesnius šansus užmegzti dar glaudesnį kontaktą su publika?

Ačiū už komplimentą. Taip, manau, kad videopoezija gali išugdyti naują poezijos mylėtojų kartą, nedidelę, bet vis tik naują. Ir viliuosi, kad šios publikos žvilgsniai lygiai taip pat šviežiai žvelgs į varijuojančias videomeno formas… Alastair Cook‘ (aut. – škotų architektas, fotografas ir trumpametražių poezijos filmų kūrėjas) kalba apie filmo ir poezijos sąjungą. Poetui atrodo patraukli filmo režisieriaus galia jo poezijai suteikti vaizdinę išraišką, įstatyti naujus prasmės kelrodžius, pristatyti ją platesnėms masėms. Filmų kūrėjui poezijos tekstai – tai galingas nekintantis matas, skatinantis kūrėjo vaizduotę ieškoti naujų vaizdo ir metaforos sąlyčio taškų. Manyčiau šią mintį būtų galima pritaikyti ir kalbant apie žiūrovo ir audiovizualinės poezijos santykį.

Bendradarbiaujate su įvairių šalių rašytojais, savo kūryba prisidedančiais prie Jūsų kuriamų video ir garsovaizdžių. Gal galite plačiau papasakoti apie tokį kūrybinį procesą? Visų pirma, kaip susipažįstate? Kaip vyksta bendradarbiavimas?

Dažniausiai atrandame vienas kitą internete, įvairiuose socialiniuose tinkluose. Susipažinę su mano darbais, mane susiranda poetai, kviesdami bendradarbiauti, arba aš susisiekiu su man patikusiais poetais, perskaitytais arba išgirstais įvairių festivalių metu. Jei jie susidomi, užsimezga glaudesnis kontaktas. Bendradarbiavimas tuomet gali vykti keliomis kryptimis. Poetas man atsiunčia pluoštą savo kūrybos, aš išsirenku vieną eilėraštį, paprašau autoriaus jį perskaityti (arba jį perskaito kas nors kitas), specialiai tam sukuriu muzikinį įrašą (arba perkuriu jau turimą) ir tik po to pradedu dirbti su video medžiaga. Būna, kad nusiunčiu dar nebaigtą darbą eilėraščio autoriui – galbūt gims naujų minčių ar pastebėjimų – tačiau tai ne visuomet keičia galutinį kūrinio sumanymą. Patinka ir atvirkštinis kūrybinis procesas: aš poetui siunčiu muziką ir/ar video medžiagą ir, tikėdamasis, kad mano kūryba jį įkvėps, prašau sukurti kažką naujo. Tokia kūryba atsiranda iš to, ką duodame vienas kitam, todėl niekuomet neatsisakau dirbti su medžiaga, kurią man nusprendžia atsiųsti rašytojas.

Bendrai sukurti videoeilėraščiai mane „pritrenkė“ savo intymumu ir aiškiai juntamu subjektyvumu. Iš kur tasai subjektyvumas, turint omenyje, kad šie videoeilėraščiai – tai bendros kūrybos darbo vaisius? Kuriai pusei jis priklauso?

Ko gero man. Rezultatas išties yra kelių menininkų darbo vaisius, tačiau galutiniu produktu vis tik lieka mano rankomis montuotas video. Jo ritmas, muzika, bendra nuotaika, nors ir inspiruota paties eilėraščio, laiškų ir poeto įžvalgų, plaukia iš manęs, todėl galiu tvirtai teigti, kad asmeninis kūrinio aspektas priklauso man.

Audiovizualinės poezijos festivalio TARP metu kuruosite dviejų dienų kūrybines dirbtuves „Filmas per vieną valandą“. Jau pats dirbtuvių pavadinimas savaime prašosi komentaro. Ar įmanoma sukurti filmą per vieną valandą? Laiko ribos griežtos, o jei dar koją kiša įkvėpimo stoka…

Sukurti filmą per valandą įmanoma, bet – visuomet yra „bet“ (šypsosi) – tokiais atvejais turi vykti sklandus dialogas tarp medžiagos (vaizdų, garsų) ir žodinės minties išraiškos (rašytojų). Kalbant apie dirbtuves, procesas atsiduria pirmoje vietoje ir tampa daug svarbesnis už rezultatą. Vis tik festivalio metu norėtųsi parodyti keletą gerų dirbtuvių metu susuktų poetinių filmų (šypsosi). Kalbant apie įkvėpimo stoką… Ją kartais jaučiu ir aš. Tiesiog užstringu kūrybiniame procese. Ne per seniausiai mečiau vieną bendrą projektą, nes nebuvau patenkintas rezultatu, geresnių minčių taip ir nesulaukęs.

Gal vadovaujatės kokiais patarimais, kaip įveikti įkvėpimo stoką?

Nesivadovauju. Nors ne, vadovaujuosi. Tiesiog negalvoju, apie ką noriu rašyti, ypač jei tai turi sietis su muzika ar video. Užsirašau pirmą į galvą užklydusį žodį, net jei tas žodis „užstrigau“, ir bandau iš čia surasti atspirties tašką – jis visuomet egzistuoja.

Kaip atrodys „Filmas per vieną valandą“ dirbtuvės? Ko gali tikėtis jų dalyviai? Ar jiems taikytini kokie nors kriterijai ir reikalavimai?

Dirbtuvės susidės iš keturių dalių: (1): įžangos su keliais skirtingų videoeilėraščių pavyzdžiais; (2): žaidimo – eksperimento su 10 vienos minutės filmų, kurio metu reikės filmams priskirti jiems priklausančius žodžius; (3): kūrybinės medžiagos (audio/video) pristatymo bei dalyvių suskirstymo į tris grupes: kiekviena grupė turės drauge dirbti prie savo komandos projekto; (4): techninio projekto įgyvendinimo, t.y. rašymo, įrašymo, filmavimo, garsų/vaizdų paieškos internete.
Tam specialių reikalavimų nėra. Tiesiog viliuosi sulaukti atvirai mąstančių žmonių, norinčių išbandyti jėgas videopoezijos kūrimo procese arba tiesiog susipažinti su pačia videopoezijos samprata. Taip pat kviečiu dirbtuvių dalyvius atsinešti po planšetinį arba nešiojamąjį kompiuterį ir/ar filmavimo kamerą – tai labai palengvintų kiekvieno darbą dirbtuvių metu.

Ar dirbtuvių metu kuriamus poetinius filmus vienys bendra tematinė linija?

Ne. Nors niekada negali žinoti, kuriuo keliu nuspręsim pasukti…

Festivalio publikai taip pat pristatysite savo audiovizualinių darbų retrospektyvą. Kas sudarys jos programą?

Į peržiūrą įtraukiau trumpametražį 11 videoeilėraščių filmą „Circle“, taip pat bus galima išvysti keletą bendros kūrybos darbų su menininkais iš viso pasaulio. Kaip žinia, darbai įvairiomis pasaulio kalbomis, todėl dalį jų lydės titrai, dalis audiovizualinės poezijos skambės be vertimo, taip atskleidžiant poezijos užsienio kalba muzikalumą ir jėgą.
Klausimas pabaigai. Sakote įmanoma sukurti filmą per vieną valandą. Tęsdama temą apie ribų apibrėžtumą paklausiu: ar įmanoma Jūsų audiovizualinę kūrybą įsprausti į keturių žodžių rėmą?
Keturi žodžiai, hmmm. Tebūnie „sapnai“, „šviesa“, „judesys“, „poodinis“.

* Štai kambarys, kuriame negyvensiu. Jį aiškiai matau mintyse.
Tai vienas tų kambarių su durimis –
Šliuzu.
To kambario viduryje – šūsnis popieriaus lapų, svaiginančiai tuščių.
[…]

2013.10.03