Apie tai, kaip buvau tapusi Tomu Arūnu Rudoku

Buvusių renginių atpasakojimai yra ko gero vienas nuobodžiausių žanrų kultūrinėje spaudoje. Turiu omenyje tuos, kurie apie vykusį renginį nežinojo, jame nedalyvavo ir dabar tikrai nėra tie, kurie nekantrauja sužinoti kritišką dalyvavusiojo mintį apie praėjusį. Ką jūs – neverta į tokius tekstus net galvos pasukti!

Visgi turėtumėte įvertinti autorės gerus ketinimus nušviesti padėtį. Matote, renginyje, apie kurį ką tik kalbėsiu, man buvo pasiūlytas bokalas alaus. Mainais už straipsnį. Prie viso to, dėl savo tariamo genialumo rašyti, buvau pavadinta Sigitu Parulskiu – komplimentus mėgstu. Nors galiausiai supratau esanti Tomas Arūnas Rudokas, kadangi ilgai nesimuisčiusi sutikau, ir glausdama prie lūpų šampūno putas primenantį alaus apskritimą, pradėjau dėlioti įvykius.

Papasakosiu jums apie tęstinį dalyką, tai yra, apie antrąsias, balandžio pradžioje vykusias, TARP festivalio komiksų ir poezijos dirbtuves, tąkart tarpusias tarp eglaičių įsikūrusioje kavinėje „Jalta“.

Pirmosios „Tarp“ festivalio dirbtuvės vyko rudenį Venclovų namuose – muziejuje, kuriame poetai rašė savo eiles, į jas, išdėliotas projektoriuje, žiūrėjo piešėjai ir čia pat meistravo tekstų iliustracijas – komiksus. Vyksme dalyvavo ir muzika – netoliese plokšteles suko besikeičiantys didžėjai, o dirbtuvės vyko tris dienas. Šį pavasarį renginys buvo trumpesnis – truko maždaug penkias valandas.

„Jaltoje“ grojo Ingra Miler ir Asta Ostrovskaja, į kurių triūsą šį kartą, deja, mano ausys beveik nereagavo, nes buvo užsiėmusios iš žmonių gerklių išėjusių garsų gaudymu. Per projektoriaus nušviestą sieną buvo galima matyti ne tekstus, o praėjusių dirbtuvių darbus bei įvairias ištraukas iš Europoje apdovanojimus pelniusių animacinių filmų. Atėjusieji gavo markerių, poetų tekstų ir skaidrių. O penkių valandų laukė žadėtieji poetų skaitymai. Patys poetai dirbtuvėse taip pat sukosi beveik nuo pat renginio pradžios.

Galbūt žiūrovui iš šalies galėjo pasirodyti, kad dirbtuvės pernelyg kamerinės ir tiesiog primena draugų susitikimą, kuris vyksta migruojant tarp piešėjų stalų ir plepant su atėjusiais. Ir tas pasirodymas būtų nė kiek ne klystantis, nes TARP dirbtuvės iš tiesų priminė bendrą, visus vienijantį veiksmą – komunikaciją. Manau, kad tai svarbiausias šio sumanymo išsipildymas – tekstai bendrauja su vaizdais ir žmonėmis tiesiogiai. Netgi nostalgiškai prisiminiau slemo poezijos turnyrus.

Žinoma, galėtumėte sakyti, kad poezija gali būti sociali ir tiesiog per skaitymų vakarą, kai autoriai perskaito savo tekstus atėjusiems klausytojams, o tie klausytojai daugiau plepa su kitais klausytojais ir laukia vakaro tęsinio, nei klauso skaitantįjį. Tačiau, tokiu atveju, daug smagiau ieškoti naujų tekstų komunikacijos būdų, nei tiesiog skaitymų. Iš pastarųjų metų procesų spėjant, judama būtent šia kryptimi. Taip, mielieji, aš suprantu, kad galbūt autentiškiausiai tekstą išgyvenate jį skaitydami kaip modernūs ar postmodernūs skaitytojai. Visgi socialumo ilgesys ir bendravimo poreikis yra didelis kaip žvėris.

Nemanau, kad būtų tikslinga aptarti skaičiusius poetus, tų poetų tekstus ar iš jų atsiradusius komiksus – ne to, mano manymu, buvo siekta. Smagiausia, kad veiksmas vyko čia ir dabar – kaip teatre. Esu tikra, kad jau labai greitai vėl kažkas atsiras, kas galbūt piktins konservatyvius poezijos skaitytojus, bet labai džiugins bendraujančius. Ir tai nebus tik kartą per metus vykstantis audiovizualinės poezijos festivalis TARP.

Autorė Jurga Tumasonytė

.

2013.04.09